Jonas Sikorskis – KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) alumnas, prieš septynerius metus baigęs statybos inžinerijos studijas. Nors šiuo metu jis visa širdimi atsidavęs muzikai, o rankose dažniau laiko saksofoną nei brėžinius, jo teigimu, nuolatiniam tobulėjimui ir savęs ieškojimui ribų nėra, o išsilavinimas žmogui suteikia daug daugiau nei vien žinias.
Paklaustas, kokį statinį norėtų pastatyti Panevėžyje, jei jo nevaržytų jokie ribojimai, J. Sikorskis atsako labai išradingai: „Pastatai būtų spalvoti – kaip grupės „Coldplay“ koncertai, parkai turėtų ore skraidančias salas, kurios butų sujungtos elastingais tiltais. Nevėžio upė vakarais ir naktimis šviestų“.
J. Sikorskis dalijasi mintimis apie apie studijų metus Panevėžyje, muzikanto karjerą ir ateities planus.
2012 m. baigėte KTU PTVF Statybos inžinerijos bakalauro studijas. Kas paskatino studijuoti Panevėžyje?
Taip, tikrai studijavau statybos inžineriją. Iš tikrųjų vaikystėje ir paauglystėje labai žavėjausi savo senelio darbais. Tuo, kaip jis galėdavo padaryti bet ką (pastatyti namą, sukalti paukščiams inkilą, ar netgi man sukonstruoti pirmąjį paspirtuką). Abu mano seneliai buvo statybininkai, taip pat Igoris Sikorskis (žmogus išradęs sraigtasparnį) yra tolima giminė. Todėl inžinerija, tikslumas, skaičiai man visai patinka. Turbūt genetiškai paveiktas.
Kokį smagiausią įvykį prisimenate studijuodamas KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultete?
Daug jų buvo. Vienas smagiausių – geri grupiokai! Martynas, Arūnas, Marius, Remigijus, Aistė, Evelina, Simas, Alfonsas ir visi kiti, mūsų buvo berods 15. Jau dabar atsakydamas į šį klausimą šypsausi prisimindamas Martyno ir Mariaus „pokalbius“ apie buitį, gyvenimo subtilybes ir „Kempiniuko“ serijas! Smagu, kad šiandien jie visi turi karjerą savo srityse ar net sukūrę verslus, kurie sėkminga juda pirmyn! Labai dėl to džiaugiuosi!
Koks dėstytojas buvo Jūsų įkvėpėjas? Kodėl?
Iš visų dėstytojų išmokome daug dalykų. Smagu, kad jie labai skirtingi, užimti, turintys savo veiklas ir tuo pačiu mokė mus ne tik teorijos, bet ir daug praktinių dalykų. Neturiu vieno „favorito“. Aš pradėjau dirbti antrame ar trečiame kurse. Reikėjo daug kartų dėlioti laiką, kad visur spėčiau, atsiskaityčiau, apsiginčiau darbus. Tikrai ne visada būdavau su grupe paskaitose. Todėl dar kartą nuoširdžiai ačiū visiems dėstytojams už supratingumą ir lankstų požiūrį į studentą bei puikius patarimus!
Ar dar planuojate studijuoti? Jei taip, kokia specialybė artima Jūsų širdžiai?
Visas gyvenimas yra viena įdomi ir daug įvairios patirties suteikianti studija. Esame laisvi, o šiandienos technologijos duoda viską, apie ką pagalvojame. Šiuo metu pradedu studijuoti „tėčio“ studijas. Nors mūsų sūnui tuoj bus 3 metai, supratau, kad kai jam sueis 4, diplomo negausiu…
Buvo minčių studijuoti architektūrą, bet šiuo metu labai gera mėgautis ir giliau, labiau pažinti muziką, saksofoną, kūrybą. Tiesiog šiandien esu dėkingas, kad esu čia. O rytojus – paslaptis ir man. Bet aš mėgstu improvizuoti.
Jei studijose įgytas statybos inžinerijos žinias pritaikytumėte šiandieniniam Panevėžiui, kokį statinį pastatytumėte, ko mieste trūksta?
Hm, jeigu išjungus tam tikrus saugiklius (pinigus, laiką ir esamas technologijas), tuomet įvažiuojant į miestą būtų didžiulės arkos su miesto herbu. Pastatai būtų spalvoti – kaip grupės „Coldplay“ koncertai, parkai turėtų ore skraidančias salas, kurios butų sujungtos elastingais tiltais. Nevėžio upė vakarais ir naktimis šviestų. Turėtų užutėkių, kilpų, kuriose vyktų koncertai ant vandens. Senvagės vietoje būtų amfiteatras, ir jo vietoje vyktų geriausi – miesto renginiai. Vietoje „Ekrano“ turėtume planetariumą, o gal dar vieną parką – Zoo sodą.
Ar jau studijuojant jūsų širdis krypo į saksofono garsų pasaulį? Ar seniai muzikuojate?
Į muzikos pasaulį širdis krypo dar gyvenant saugiausioje vietoje pasaulyje – pas mamą pilvuke. Abu mano tėvai myli muziką. Tėtis – muzikos mokytojas muzikos mokykloje. Tai jo iniciatyva aš moku groti. Groju turbūt nuo to laiko, kai į rankas atkeliavo barškutis. Tai juk irgi muzikos instrumentas. Muzikos mokykloje mokiausi groti ir baigiau birbynės instrumento specialybę, o saksofonas buvo svajonė, nes… tai labai gražus instrumentas! Labai! Eidavau po birbynės pamokų pro saksofonistų klases ir klausydavausi šio instrumento garsų. Ir šiandien dienai džiaugiuosi ir esu dėkingas savo mokytojui Dariui Kaseliui už visą laiką, kurį skyrė, skiria ir tikiuosi dar skirs mano klausimams. Ir žinoma – Kalėdų seneliui (savo tėveliams), kuris padovanojo man saksofoną.
Kokia yra Jūsų publika?
Įvairi. Tenka koncertuoti ir mažiems vaikams, kuriems patinka ne kiek saksofono garsas, kiek jo blizgėjimas ir mygtukai, atviruose renginiuose. Pasirodymuose dažniau matau merginas, privačiuose užsakymuose – labai įvairi publika. Tikrai visada būna, kad prieina vyras ir sako: „Jonai, ar gali pagroti tą dainą… na tą… juk tu žinai… kur groja „ta“ blondinė su gražiomis kojomis?“ Ir aš išklausęs visą šį smagų pasakojimą (kartais dar niūniuoja melodiją), sakau: Jūs turite galvoje Candy Dulfer – „Lily was here“?
Esate, užimtas žmogus – darbas, muzika, šeima. Kaip pavyksta viską suspėti?
Laiko yra tiek, kiek jo skiriame mums svarbiems dalykams. Taip, saksofonu stengiuosi groti dažnai, pagrindiniai darbai dažniausiai savaitgaliais, o savaitės pradžia – šeimoje.
Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, studentams?
Mąstyk plačiau ir daryk tai, ką jaučia tavo širdis! Ir žinok, kad visada bus dar geriau, nei gali įsivaizduoti! Juk tai tik teorines mechanikos „kolis“. Visi esame žmonės, netgi dėstytojai ar tavo tėvai. Kai tau bloga diena, jie stengiasi tave suprasti, kai jiems bloga diena – ir tu suprask juos, bei nepyk dėl žemesnio pažymio. Geriau ateik perrašyti darbą ir pagirk šypseną! Arba pats nusišypsok!
