Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultete (KTU PTVF) jau įpusėjo japonų kalbos kursai, kuriuos veda svečias iš Tokijo Susumu Nakagawa. Užsiėmimų metu paskaitų dalyviai ne tik mokosi kalbos, bet ir artimiau susipažįsta su japonų kultūra.
PTVF organizuojamuose japonų kalbos pradmenų kursuose susirinkusios 2 grupės, kurios tris kartus į savaitę lanko paskaitas ir mokosi kalbos specifikos bei subtilybių.
Japonų kalbos kursus lanko įvairaus amžiaus žmonės – nuo 11 iki 50 metų. Kursai dėstomi anglų kalba, tačiau grupėms tai nėra kliūtis.
Pasitaikiusia galimybe džiaugėsi kursus lankanti Eglė Kazarinienė, visiems rekomenduojanti tokio pobūdžio paskaitas. „Japonų kalbą pradedu mokytis nuo nulio. Todėl labai patinka mokytojo Susumu metodas – neskubant, nuosekliai, vis pakartojant pagrindines frazes. Labai įdomūs jo pamokos intarpai – tai trumpi pokalbiai apie šeimos tradicijas, maistą, trumpi žaidimai. Pirmą kartą teko apsivilkti japonišką kimono! Tokie dalykai padaro gan sunkų kalbos mokymosi procesą spalvingesnį ir labiau įsimintiną. Mokytojas pats ruošia metodinę medžiagą – visi lapai jo rašyti ir piešti, be to, labai mielai bendrauja prieš pamokas ir po jų“, – pasakojo Eglė.
Nemaža dalis lankančių kursus tikina, jog ne pirmą kartą susidūrė su japonų kalba. Kai kurie studentai anksčiau esą žiūrėję japonų animacinius filmukus bei domėjęsi kultūra patys. „Kalba nėra negirdėta, žiūrėjau joponų animaciją. Mokytis rimtai nėra tekę, tačiau esu domėjęsis prieš keletą metų. Mokytojas Susumu labai įdomus žmogus, jo smagu klausyti ir jaučiasi, jog tai jis daro dėl to, kad nori pats, o ne dėl to, kad reikia. Man labai patinka, kad tai nėra tik sausi kalbos teorijos kursai, o viskas apipavidalinta pasakojimais apie japonus ir jų kultūrą. Taip, kursus tikrai rekomenduočiau visiems, kurie bent kažkiek domisi Japonija“, – prisiminimais dalijosi Darius Janavičius.
Studentė Ieva Pretkleytė teigė, jog taip pat su japonų kalba susidūrė ne pirmą kartą: „Su japonų kalba jau buvau pažįstama iš anksčiau – skaičiau japoniškus komiksus manga ir žiūrėjau animacinius filmus. Tai leido truputį susipažinti su tradicijomis, etiketu, išmokti kai kuriuos žodžius. Jau esu susipažinusi su Romaji – lotynišku japonų kalbos užrašymu. Iki šiol bandžiau savarankiškai mokytis, pasitelkdama anglų kalbą: įvairūs app’sai, interneto svetainės, Tae Kim mokymosi gidas ir kt. Bet visada pritrūkdavo pasiryžimo atrasti tam laiko“.
„Pernai dalyvavau 5 savaičių kursuose „Human resources training Programme – Japan Industry Insight“ Tokijuje, kur turėjome kelias dienas, skirtas japonų kalbai. Tai buvo labai trumpas laikas, skirtas prisistatymui japonų kalba verslo susitikimuose, važiavimui taksi ar valgio užsakymui restorane“, – prisiminimais dalijosi Irma Sereikienė.
Studentai džiaugiasi, jog kursai yra gyvi, nenuobodūs. „Šiuose kursuose vyksta gyvas dialogas su mokytoju. Jis skatina mokytis žodžius ir frazes per įvairius žaidimus, kurie tikrai pakelia nuotaiką ir psichologiškai padeda pasiekti tokį lygį, kad nebesijauti nedrąsiai vartodamas japonų kalbą. Be to, šie kursai netrukdo papildomai mokytis, o mokytojas po pamokų mielai atsako į kylančius klausimus, netgi jei jie nesusiję su įvykusia pamoka. Didelis pliusas – pamokose pateikiama papildoma naudinga informacija: kaip tinkamai naudotis valgymo lazdelėmis, kiek trunka ir kainuoja kelionė į Japoniją ir kt. Pats Susumu Nakagawa yra įdomus žmogus, mielas ir šiltas! Kaip šaunu, kad vyresnio amžiaus žmogus nebijo keliauti ir mokyti savo kalbos! Aš tikrai rekomenduočiau jo kursus kitiems“, – pasakojo Ieva Pretkelytė.
Laiko naujovėms randa ir fakulteto dėstytojai. Docentė Diana Lipinskienė teigia, jog ši kalba kaip ir tikėjosi – TIKRA egzotika. „Nieko panašaus į tai, ko mokinausi anksčiau – anglų, rusų, vokiečių, portugalų, ispanų, italų kalbas. Kas nepatinka? Ar gali būti keliamas toks klausimas? VISKAS patinka. VIS-KAS! Juk mokomės ne tik šnekamosios kalbos, bet ir prie kultūros ypatumų prisiliečiame. Štai per vieną pamoką sužinojome, kodėl japonai valgydami sriubą ją garsiai „srebia“, kodėl dedantis kimono žiūrima, kad kairysis jo skvernas būtų ant dešiniojo, o ne atvirkščiai… Kur deda japonės smulkius daikčiukus – juk kimono neturi kišenių! Per pamokas mokėmės teisingai laikyti suši lazdeles, žaidėme Japonijos vaikų mėgstamą žaidimą KENDAMA, skirtą koncentracijos lavinimui. Mokytojas – šiltas, mielas, nuoširdus žmogus, per kurio vedamas pamokas užsimiršti ir laikas pralekia kaip akimirka“, – džiaugsmu dalijosi D. Lipinskienė.
Susumu Nakagawa savo studentus stebina paskaitų įvairumu. Mokytojas atsivežė japoniškų laikraščių, žurnalų, vyriškus ir moteriškus kimono, kuriuos leido pasimatuoti. Taip pat vienos paskaitos metu su studentais gamino japoniškas puokštes, kurių technika vadinama „ikebana“. Ikebana gana smarkiai skiriasi nuo tradicinės floristikos. Tai griežtai disciplinuota meno forma, kartu sujungianti tiek gamtą, tiek žmogų. Priešingai nei tradicinėje floristikoje, kur svarbiausia yra gėlių gausa, jų spalvingumas, ryškumas ir įmantrus išdėstymas, ikebanoje svarbiausia yra minimalizmas.
Susumu yra ypatingas mokytojas, savo nuoširdumu ir atsidavimu stebina kiekvieną. „Visada galvojau, kad mokytis kalbą reikalingas konkretus tikslas, bet tas tikslas juk gali būti ir tiesiog susipažinimas, akiračio plėtimas, tiesiog tobulėjimas. Patinka, kad moko neprofesionalus, bet puikiai savo šalį atstovaujantis mokytojas, daug kartų kartojantis, kantriai aiškinantis kiekvienos frazės/žodžio reikšmę, atsinešantis glėbį papildomų vaizdinių priemonių… Man tai – ne vien kalbos pamokos, tai savotiška meditacija, nukelianti į tolimą Tekančios saulės šalį, pažadinanti norą pažinti, gilintis, atrasti“, – pasakojo Jolanta Švegždienė.
Susumu prasitarė, jog tęsti japonų kalbos kursų atvyks ir rudenį. Džiugu, kad dėstytojui, kaip ir studentams labai patiko, todėl tikina, kad kursai turi tęstis, nes per tokį trumpą laiką tiesiog neįmanoma pasidalinti visa informacija, kurią Susumu nori perduoti savo studentams.
