Spalio pabaigoje Lietuvoje minimos Vėlinės ir Helovinas – šventės, kurios atsineša skirtingus kultūrinius kontekstus ir suteikia galimybę apmąstyti gyvenimo ir mirties reikšmę. Lietuvoje Vėlinės simbolizuoja rimties ir atminimo laiką, kai pagerbiame mirusiųjų atminimą, lankome kapus ir prisimename artimuosius, kurie išėjo anapilin. Helovinas, kita vertus, yra kilęs iš senovės keltų šventės ir šiandien daugelyje šalių išplito kaip linksmybių ir kūrybos pilna šventė, kurioje vyrauja kostiumai, siaubo tematikos veiklos bei žaisminga aplinka. Nors šios šventės skiriasi, abi kviečia susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį, suteikdamos galimybę praeities prisiminimams ir dabarties šventimui.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) antro kurso magistrantūros studijų programos „Vadyba“ studentai dalinasi savo požiūriu į šias šventes. Pasak Žydrės Motiejūnės ir Gintarės Liubinės, Helovinas nėra artima šventė jų asmeninei aplinkai – Gintarės šeimoje ši šventė atgyja tik dėl vaikų, kurie džiaugiasi moliūgų skaptavimu ir Helovino parkų lankymu. Tuo tarpu studentas Antanas Kaminskas ir jo bendramokslės Jurgita Bugailiškytė Jasienė bei Eglė Mikštienė į šią šventę žiūri pozityviau. Jie kasmet papuošia savo namų aplinką, įsigyja kostiumus ir džiaugiasi Helovino sukurta atmosfera. Jurgita su vaikais kepa „raganų pirštelius“ ir gąsdina kaimynus, o Eglė džiaugiasi ne tik galimybe pasipuošti, bet ir apsilankyti Helovino renginiuose, siaubo miesteliuose bei moliūgų parodose.
Studentų teigimu, Vėlinės ir Helovinas kuria skirtingas emocijas – Helovinas įneša triukšmo ir šurmulio, kuris patinka ne visiems, o Vėlinės – tai ramybės ir susikaupimo laikas, kai pagerbiame jau išėjusius brangius žmones. „Gal yra truputis vertybių konflikto, bet juk turime pasirinkimo laisvę – galime švęsti, kaip norime,“ – sako Jurgita B. J.
Vyresnės kartos žmonės turi kitą požiūrį. Antanas mano, kad jaunimui ši šventė yra pramoga, tačiau vyresni dažnai vertina ją kritiškai ir atsargiai žiūri į naujoves. Jurgita pastebi, kad jaunimas Heloviną priima entuziastingiau kaip smagią progą pasipuošti ir pasilinksminti, o vyresnieji neretai šią šventę vertina kaip „nelietuvišką“. Gintarė ir Eglė pritaria, kad jaunimas, augdamas su šiomis šventėmis, formuoja kitokį požiūrį į jas, ir šis požiūris tampa jų identiteto dalimi.
KTU PTVF dekanė Daiva Žostautienė pritaria, kad Helovinas dažniau pritraukia jaunesnę kartą dėl savo žaismingumo ir galimybės išdykauti, tačiau Vėlinės išlieka prasmingesnė tradicija daugeliui šeimų: „Mes neturime savo šeimoje tradicijos švęsti Heloviną. Vaikai nebėra maži… Juo labiau, kad Vėlinių prasmė, lankymas kapelių, kur susitinka nemaža dalis giminių, yra daug artimesnė ir mielesnė širdžiai nei Helovinas. Kaip bebūtų, manau, kad Helovinas yra ne tiek priimtinas vyresnei kartai, kiek jis patrauklus jaunimui ir taip, tikriausiai, yra dėl žaismingumo. Tad daugumos vaikų pasirinkimas tampa lengvai nuspėjamas. Juk visi suprantame, kad Vėlinės yra rimties, susikaupimo, susitikimo ir apmąstymo bei prisiminimų laikas. O kuo žmogus vyresnis ir brandesnis, tuo daugiau turi ir nori apmąstyti savo kelią, pasirinkimus, prisiminti artimuosius. Vaikai tai mato, jie perima šeimos tradicijas, ir nuoširdžiai tikiu, kad Vėlinių prasmė išliks lietuvių širdyse ir ši graži tradicija niekur nedings. Bet taip pat man visai džiugu matyti visą šeimą kartu ne tik prie artimųjų kapų, kartu susėdusią prie stalo, bet ir pjaustant moliūgą ir jame uždegant žvakelę, kad tamsoje gražiai šviesa spindėtų“, – teigia dekanė D. Žostautienė.
Vėlinės ir Helovinas, nors ir skirtingos, suteikia unikalią galimybę jungtis su praeitimi ir švęsti dabartį. Vėlinių metu su atsidavimu ir pagarba prisimename tuos, kurie mus paliko, stipriname ryšius su šeima ir bendruomene. Helovinas leidžia išlaisvinti kūrybiškumą, pasinerti į linksmybes ir atrasti džiaugsmą rudens laikotarpiu. Šios skirtingos šventės leidžia pažvelgti į mūsų kultūros įvairovę ir atskleidžia, kaip žmonės per skirtingas tradicijas reflektuoja gyvenimo prasmę ir išėjusiųjų atminimą.
