Kauno technologijos universiteto (KTU) Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) Vadybos magistro studentė Malvina Zimblienė – Panevėžio viešosios bibliotekos kultūros veiklos vadybininkė, derinanti studijas ir darbą. Ji kviečia pažinti džiaugsmą studijų procese ir prisiminti, kad esant dideliam norui ir pasiryžimui – viskas įmanoma.
– Esate KTU PTVF studentė. Ką studijuojate ir kuriame kurse esate?
– Vadybos magistras, 1-as kursas.
– Dirbate įdomų darbą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Koks jis?
– Mano oficialios pareigos įstaigoje – Kultūrinės veiklos vadybininkė. Taip pat esu Atviros jaunimo erdvės ir Virtualios grafikos studijos įkūrėja ir koordinatorė, įvairių projektų vadovė.
Darbe tenka organizuoti įvairius renginius, kurti edukacines programas, rinkti darbo grupes ir komandas, kuruoti savanorių veiklą bibliotekoje ir organizuoti jų darbą, kurti veiklos viešinimą ir dirbti su jaunimu pagal Atviro darbo su jaunimu metodus.
– Ar pavyksta suderinti darbą su studijomis?
– Kai įstojau į universitetą tuo pačiu metu organizavau didžiules permainas bibliotekoje (perkėlinėjau Atvirą jaunimo erdvę į naujas patalpas ir įkūrinėjau Virtualios grafikos studiją), taip pat įgyvendinau net 4 projektus vienu metu, o šalia to visas jėgas ir laiką atimdavo organizuojami renginiai, mokymai jaunimui, edukacinės programos ir kitos veiklos. Iki pat lapkričio mėnesio neturėjau papildomos pagalbos, tad su didžiuliu krūviu teko susidoroti praktiškai vienai. Todėl dažnai būdavo momentų, kai maniau, kad suderinti studijas ir darbą bus neįmanoma ir reikės daryti studijų pertrauką.
Darbinė veikla, projektai, renginių organizavimas atima labai daug laiko, o dar studijos ir atsiskaitomų darbų rašymas atrodė nebepakeliami, tad viską spėti buvo milžiniškas iššūkis.
Tačiau apie savo situaciją papasakojusi dėstytojams nusiraminau. Jie buvo supratingi ir lankstūs. Suteikė galimybes esant poreikiui studijuoti namuose, gavau visą reikiamą medžiagą, kursiokai irgi pasidalindavo žiniomis, tad sugebėjau sėkmingai tęsti studijas be jokių skolų.
– Ar Universitete įgyjamos žinios praverčia darbe?
– Labai džiaugiuosi, kad universitete gautos žinios praverčia darbe, nes su tokiu tikslu ir ėjau studijuoti. Išmokau naujų darbo organizavimo metodų, kurie padeda efektyviau organizuoti projektinę veiklą, efektyviau vadovauti savanoriams ir darbo grupėms, ugdyti(s) lyderystės įgūdžius, suteikė teorinių ir praktinių žinių apie žmogiškųjų išteklių valdymą ir t.t. Gavau naujų žinių ir supratimą apie veiklos organizavimą, darbų optimizavimo galimybes savo institucijoje ir verslo sektoriuje. Išmokau daryti SSGG, PETS analizes ir dar daug visko.
– Kodėl būtent biblioteka? Ar matėte save tokioje vietoje jau anksčiau? Tai Jūsų svajonių darbas?
– Šiandien galiu pasakyti, kad tai mano svajonių darbas, bet jei vaikystėje būtų kas pasakę, kad užaugusi dirbsiu bibliotekoje, matyt, būčiau nepatikėjusi ir dar pasijuokusi.
Vaikystėje labai bijojau savo bibliotekininkės, nes dar būdama mažutė suplėšiau keletą knygų ir jaučiau didžiulę kaltę. O bibliotekininkė vis pažiūrėdavo į mane prisimerkusi per akinių viršų, tad būdavau įsitikinusi, kad ji ant manęs vis dar labai pyksta. Tik pradėjusi savanoriauti bibliotekoje supratau, kad taip daro didelė dalis bibliotekininkių, nes skaito su skaitymo akiniais ir per juos nemato į tolį (labai palengvėjo, bei privertė susimąstyti).
Knygos man visada patiko. Tėvai buvo sukaupę asmeninę biblioteką namuose, tad vaikystėje tarsi augau tarp knygų, patikdavo jų kvapas. Matyt todėl, vaikštinėdama su sese po Panevėžį ir užsukusi į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką taip ir likau ja sužavėta. Prisimenu, tada man buvo tik 18-ika ir pabuvojusi joje, galvojau, kad norėčiau čia dirbti, kad ir valytoja.
Po kurio laiko Biblioteka, galima sakyti, mane pati susirado. Įsitraukiau į savanorystės projektą „Biblioteka jaunimui“. Jo metu mokiausi dirbti 3D spausdintuvu, įgijau komandinio darbo įgūdžių, organizavau renginį ir padėjau vesti kompiuterinio raštingumo mokymus senjorams. Savanorystės metu galėjau susipažindinti su bibliotekos veikla iš arčiau ir entuziastingais „įdėjininkais“ – bibliotekos darbuotojais. Pamačiau, kiek jie daug daro, kad prisidėtų prie žmonių gyvenimo kokybės gerinimo, kultūros ugdymo ir neformalaus švietimo. Dar paauglystėje perskaityta Sokrato mintis „nori padėti sau, pradėk padėti kitiems“ tarsi nuvedė tuo keliu, kad nusprendžiau savanoriauti ir pasibaigus projektui, o galiausiai, matydama, kuo galėčiau prisidėti prie bibliotekos klestėjimo prisijungiau prie kolektyvo ir kaip darbuotoja.
– Esate pripažinta Metų jaunimo darbuotoja. Tikėjotės šio laimėjimo?
– Visada ir truputi tikiesi ir truputi nesitiki. Labai džiaugiausi 2017 m. geriausios jaunimo darbuotojos apdovanojimu. Bet 2019 m. laimėtos 3 nominacijos (2019 m. Geriausio jaunimo darbuotojo, 2019 m. Geriausio jaunimo projekto, 2019 m. Geriausio jaunimo renginio) pranoko bet kokius mano lūkesčius. Esu labai laiminga jausdama tokį jaunimo, kolegų, partnerių ir bendraminčių palaikymą, įvertinimą ir vis dar negaliu patikėti. Bet prisiminus, kaip skandavo mano vardą kviečiant atsiimti apdovanojimus, vis dar plazda jaudulio drugeliai iš tos didelės meilės.
– Kaip sekasi bendrauti su grupės draugais, dėstytojais?
– Puikiai. Manau, kad tiesiog puiki grupė. Kursiokai draugiški, palaikantys, įdomūs žmonės, padeda vieni kitiems. Esant sunkumams arba džiaugsmams nevengia tiesiog susibėgti ir kartu spręsti problemas ar paplepėti. Džiaugiuosi studijų metu praplėtusi pažinčių ratą – susipažinau su puikiais žmonėmis.
Dėstytojai irgi puikūs, palaikantys, draugiški. Griežti, kai reikia ir supratingi esant reikalui. Dažnai į studentą žiūri, kaip į jauną kolegą, nevengia grįžtamojo ryšio, nebijo kritikos ir į ją žiūri pozityviai, kaip į galimybę tobulėti, o tai labai pagirtina ir mane žavi tokio elgesio pavyzdys. Jų dėka galiu jausti mokslinės bendruomenės nare ir tuo didžiuotis.
– Kaip vertinate studijas Universitete?
– Studijos naudingos ir patogios.
Labai džiaugiuosi, kad studijos arčiau namų ir netenka gaišti daug laiko kelionėse. Taip pat, kad dėstytojai derina paskaitų tvarkaraštį su studentais, yra lengvai pasiekiami ir bendrauja studentui patogiomis formomis.
Kartais jaunimas bijosi studijuoti arčiau namų, galvodami, kad čia tik padalinys, kad bus prastesnė kokybė ir t.t. Bet manau, kad studijų efektyvumas ir kokybė yra ne tik dėstytojų, bet ir didelė studento atsakomybė. Nėra prastų studijų, nes kiek studentas įdeda, tiek iš jų ir gauna. Džiaugiuosi matydama, kad dėstytojai įdeda daug širdies ir pastangų į savo darbą, sugeba išklausyti studentą, nebijo paatvirauti ir pasidalinti asmeninėmis patirtimis, pritaiko dėstomą medžiagą ar atsiskaitymų užduotis prie studentų darbinės veiklos ir aktualijų, o tai ir rodo studijų kokybę ir naudingumą.
– Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems studentams?
– Palinkėčiau išdrįsti studijuoti arčiau namų! Nepamiršti pažinimo džiaugsmo studijų procese. Ir prisiminti, kad esant dideliam norui ir pasiryžimui – viskas įmanoma!
