Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (KTU PTVF) ilgametis kapelionas – Kęstutis Brilius, fakultete dirbantis jau daugiau nei 11 metų. Apie tai, ką reiškia būti universiteto kapelionu, kuo iš tikrųjų krikščionims svarbi Gavėnia ir ar tikrai tai tik susilaikymo metas – pokalbis su KTU PTVF kapelionu.
– Ką Jums reiškia būti Universiteto kapelionu?
– Krikščioniška prasme bendravimas su universitetu, jo bendruomene man leidžia pamatyti, kaip gyvenimui inteligentija ruošia jaunąją kartą, kokius pamatinius principus jai diegia.
Asmeniškai taip pat svarbu kaip žmogui, patyrusiam tarybinį ateizmo spaudimą, tikėjimo persekiojimą, nes tai galimybė liudyti, kad Dievas yra visur, o ne tik specifinėse vietose. Ne tik močiučių altorėliuose, kažkur kampučiuose butuose, bet jis telpa ir universitetinėje bendruomenėje.
Svarbu ir politine prasme, todėl kad vis agresyviau sklinda krikščionybės niekinimas šiuolaikinėje europinėje bendrystėje su dviprasmiška tolerancijos išraiška, kuri darosi vis nepakantesnė krikščionybės apraiškoms visuomenėje. Manau, kad europine politine prasme mes esame sala, iškilusi savo tautinėmis vertybėmis, tikrąja tolerancija, tikruoju suvokimu. Tiesiog geros sąlygos gėriui kurti, padėti vieni kitiems varguose. Tiek daug prasmių įgauna ir kryžius universiteto kapeliono kabinete ir toje dvasinėje kapeliono tarnystėje.
Pagaliau svarbu dvasine prasme – tai būti tarp žmonių ir su žmonėmis, būti pasiekiamu, kai bažnyčios vyresnieji leidžia man išvažiuoti, šiek tiek atsiriboti nuo einamųjų tvarkaraštinių darbų konkrečioje paskyrimo vietoje, atvažiuoti čia, dalyvauti, būti pasiekiamu tiek studentams, tiek darbuotojams, dėstytojams. Būti pasiekiamu kunigu, su kuriuo galima pasikalbėti, pasitarti ar paprašyti kažkokios informacijos.
Tokie svarbiausi dalykai ir džiugina kiekvieną kapelionystės dieną. Jau 11-uolikti metai KTU PTVF. Ir tie metai yra nuostabūs įvairiomis prasmėmis.
– Esate Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolijos narys. MIC vardas – tėvas Kazimieras. Kodėl pasirinkote šį vardą?
– Visų pirma, kaip atsiranda tie vardai? Stojant į vienuoliją, žmogus tarsi atiduoda save Dievo tarnystei. Atiduoda visą save – protą, valią, veiksmus, jėgas patiki tam tikrai institucijai – vienuolynui. Žmogus save atiduodamas, jis save praranda. Pakliuvęs į vergovę žmogus atiduoda savo jėgas – jis pakliūna į nelaisvę. Bet čia yra daug daugiau – tu neatiduodi savo kūno raumenų ir kaulų, bet visą asmenį. Todėl, jei žmogus atiduoda savo visą asmenį, kurį žymi vardas, aš prarandu ir vardą. Tačiau bažnyčia priima auką ne tam, kad sunaikintų žmogų, bet kad grąžintų visuomenei kaip savo narį, tarną. Todėl jam, ne kaip robotui, vergui ar kaliniui, bet kaip asmeniui, suteikia vardą, kurį jis gali pats pasirinkti.
Kodėl aš pasirinkau Kazimierą? Iš pradžių Lietuvoje negalėjau dirbti kaip oficialus kunigas – tik nelegaliai važinėdamas po Lietuvą, po Tarybų Sąjungą. Kai atsirado galimybė dirbti Lietuvoje, gavau siūlymų važiuoti į užsienį. Su vyresniaisiais pasitaręs, dar prisiminęs senelių pavyzdį, kada mūsų šeima norėjo bėgti karo metu iš Lietuvos (būtume tapę dar vieni emigrantai), senelis pasakė, kad iš Lietuvos nebėgs. Tad liko mano tėvų šeima, likau ir aš. Tada buvo nauja bėglių banga. Aš taip pat kaip senelis pagalvojau, kad tarnausiu Lietuvai. Jeigu tikrai mane sėkmė išsiųs, o važinėjau komandiruočių tipo daug kur, ir taip Dievas išpildė, kad pasišvenčiau tarnauti Lietuvai, kol galiu būti naudingas. Tai todėl ir ėmiau Lietuvos švento globėjo Kazimiero vardą.
– Kovas – Gavėnios pradžia. Kuo šis laikas turėtų būti svarbus šiuolaikiniam žmogui?
– Tai yra teisingumo laikas, kada mes teisingumą turime suvokti iš tikrųjų – ne tik daikto, atlygio, darbo ar pirkinio santykio prasme. Teisingumą turime suvokti moraline prasme. Visoje žmonijos sąmonėje yra pamatinės kategorijos, gėrio ir blogio principai. Ir vienas iš tokių pamatinių principų yra tai, kad gėris turi būti atlygintas gėriu. Tai reiškia, už gerą padaryta gera, už gerą darbą, už gerą žodį, veiksmą man priklauso kažkas gero. Tai yra pamatinė sąvoka. Nesvarbu – politine, religine, tautiška prasme – tai antropologinė prasmė. Tokie pagrindiniai teisingumo principai – už gerą turi atlyginti geru, už bloga – galima nereikalauti ir negauti viso, kas gera. Tas nuoseklus dalykas išreiškia Gavėnią.
Šiandieninis žmogus, kuris gyvena labai keistoje situacijoje, negaudamas pamatinių teisingumo principų, gauna vadinamą sąlyginę, sutartinę moralę. Gėris sutariamas tuo, kiek tai duoda malonumo. Galima klausti, kas ta moralė? Bet kiek ji duoda, kiek sugriauna tirdama tuos pamatinius principus. Ir tada mes turime kartą po kartos einančią tame kontekste. Žmonės, kurie pradeda besąlygiškai manyti, kad visa, kas gera, malonu, smagu, patinka, naudinga, turi būti mano. Visi pamatai eina nuo savęs. Ir šiandieninė kultūra, nepuoselėdama vadinamosios objektyviosios moralės principų, puoselėja tuos sutartinės moralės principus: gera, kai bus malonu, gera tai, kas patinka man, kad gera tai, ką gerą laikau aš ir t. t. Susitarimai suformavo vis giliau manančią kartą, kuri mano čia viskas dabar kas geriausio – neatidėliotinai – jai. Ir šita suformuota kultūra (čia jau būtų atskira tema, kaip ji pateikiama Lietuvoje) padarė tai, kad žmogus atsidūrė tam tikro grobiko pozicijoje. Gerai bus, jeigu aš pagriebsiu, ir bus labai blogai, jeigu ko nors negausiu.
Anglija prieš pusantrų metų ir Prancūzija pernai metais pripažino, kad žymi dalis visuomenės, apie trečdalis jaunos visuomenės yra tiek pasikeitę, kad jie negali vadovautis tradiciniais visuomenės principais. Jie negali pakelti atsakomybės, nepriima užduoties, jie neturi ištvermės, jie neištikimi žodžiui, priesaikai, tėvynei, pasižadėjimui, pasiaukojimui, kitų atžvilgiui. Todėl jiems reikia sukurti kitokį, supaprastintą visuomeninį kontekstą, kuriame būtų du esminiai tikslai – paduoti, suteikti tiek, kad būtų gera savijauta. Ne pasirinkimas, ne kova, ne pergalė, ne stabilumas, bet kad gerai jaustųsi, kad jis būtų patenkintas. Ir šitame kontekste susiformuoja pedagoginės ir socialinės tendencijos.
Tuo tarpu šiuolaikinės Gavėnios arba atgailos, arba susivaldymo laikmačio uždavinys – septynios savaitės. Protingam išsilavinusiam žmogui tai reiškia, kad jis turi pasakyti sau – ne viską gerai padariau, ne visas gėris man priklauso. Ir kad sau tai pasakyti, pripažinti, aš turiu pats atsisakyti, deklaruoti šitą teisingumo principą. Pripažinti, kad aš ne viską gerai padariau – tai būna nuodėmės forma. Todėl man ne visas gėris priklauso. Teisinga yra tai, kad visą, ką gero dariau, ar ką blogo – man ne viskas priklauso. Dėl mūsų nuodėmingumo, silpnumo, blogų darbų mes suteikiame religiniam atspalviui tokią reikšmę. Mes sakome, kad tai atsitiesimo, atgailos, susilaikymo metas, dvasingas pasninkas. Bet jo esmė – išlaikyti, puoselėti antropologinį teisumo principą, ant kurio galima statyti teises ir teisynus, religijas ir visa kita. Visa kita yra tik laiko plėmės, kurias nuneša tiksėdami laikrodžiai.
– Ko palinkėtumėte visai mūsų Universiteto bendruomenei: vadovybei, dėstytojams, kitiems darbuotojams bei studentams?
– Universiteto bendruomenei linkėčiau suprasti, įsigilinti ir susigyventi su tokiais žodžiais – meilė yra tiesoje. Šituose tyruose žodžiuose yra pasakyta labai daug. Tai yra vienas iš popiežiškų dokumentų pavadinimų – Caritas in veritate. Labai gerai pasakyta, nes šiuolaikiškam žmogui rodo – eik, ieškok savęs, surask save. Žmogus visada iš meilės pašauktas, meilės šaukiamas, meilės ieškomas, meilę kuria ir meilę dalina. Ir jeigu šita meilė netikra, jei tai apgaulė, klaida, išdavystė, klasta – tai yra baisiausia žmogaus gyvenimo nelaimė. Dėl to ir linkėčiau – pažinkite, supraskite, gyvenkite. Meilė yra tiesioje.
