KTU profesorius ir burinės jachtos vadas Darius Viržonis: „Pašaukimas – kaip vandens srovė. Anksčiau ar vėliau atveda ten, kur geriausiai tinki“

Svarbiausios žiniasklaidai | 2021-03-05

Ciklas „KTU žmonės“ kviečia skaitytoją artimiau susipažinti su Kauno technologijos universitete (KTU) dirbančiais žmonėmis, kurie greta mokslinės, akademinės ar administracinės veiklos turi ir kitokį – netikėtą ir įdomų – gyvenimo būdą.

Šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje paprasta įsisukti į komfortišką rutiną ir taip savotiškai izoliuotis nuo išorinio pasaulio keliamų iššūkių ar net savo poreikių. Tačiau KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (PTVF) profesorius ir diplomuotas burinės jachtos vadas Darius Viržonis teigia, kad svarbu nuolat kelti sau iššūkius ir neužsibūti komforto zonoje.

Mikrotechnologijas tyrinėjantis ir mikroelektromechaninius prietaisus kasdienybėje kuriantis D. Viržonis laisvą laiką leidžia jūroje. Greta profesoriaus laipsnio, atviros jūros burinės jachtos vado diplomą turintis D. Viržonis teigia, kad buriavimas visiškai atpalaiduoja nuo rutinos ir, bent laikinai, išvalo galvą nuo daugelio minčių, keliančių liūdesį, stresą ar nerimą.

Buriuoti, anot jo, nėra lengva, tačiau lengvos patirtys neužgrūdina. Gyvenime, kaip ir laive, reikia, kad šiek tiek pasuptų.

„Laive gali gyventi keliaudamas ir patirdamas vis kažką naujo, o jūra yra kelias, kuris sujungia visą Žemės rutulį. Nepaprastai nusivilčiau, jei dėl kažkokių asmeninių ar objektyvių priežasčių iki gyvenimo saulėlydžio nepavyktų daugiau šiuo keliu pakeliauti“, – pripažįsta profesorius.

– Kaip jūsų, elektronikos inžinieriaus, gyvenime atsirado jūra?

– Mano kelias į jūrą man pačiam netikėtas. Tai, kas mane atvedė iki dabartinio gyvenimo būdo (nevadinu to hobiu, nes buriavimas yra žymiai daugiau), buvo nuo pat ankstyvos vaikystės mano pasirinkimus lėmęs noras keliauti. Studijų metais aktyviai keliavau Altajaus, Tian Šanio, Kaukazo, Pamyro, Rytų Sibiro kalnų regionuose. Tos kelionės kartais trukdavo ilgiau nei pusantro mėnesio, o vienintelė galimybė pranešti tėvams, kad esu gyvas ir sveikas, būdavo retos telegramos ar skambutis iš geležinkelio stoties.

Darius Viržonis

Pradėjęs dirbti ir sukūręs šeimą, su visa šeima keliaudavau automobiliu ir dviračiais. Skandinavija – Suomijos, Švedijos ir Norvegijos užpoliarė – buvo pačios įdomiausios ir patraukliausios mūsų to meto kelionių kryptys, nes ten vis dar galima grožėtis žmogaus menkai pakeista gamta.

Na, o laivas sukuria neprilygstamas galimybes gyventi keliaujant, pasiekti tas vietas, kurių niekaip nepasiektum nei automobiliu, nei dviračiu, nei pėsčiomis. Pirmą kvalifikacinį jachtos vairininko diplomą įgijau 2016-siais. Nepaprastai džiaugiuosi, kad dabar jau galiu savarankiškai plaukti į bet kurį Baltijos jūros uostą, keliauti vidaus vandenų kanalais, Atlanto vandenyno pakrantėmis ir salomis.

– Geriau jaučiatės ant žemės ar vandenyje?

– Nors savo kilme esu tikras sausumos gyventojas, gimęs, užaugęs ir šiuo metu gyvenantis Panevėžyje, kur 50 kilometrų spinduliu nėra jokio rimtesnio vandens telkinio, negaliu rinktis tarp žemės ir jūros. Man reikia ir vieno, ir kito.

Tačiau kartais būna taip, kad ilgiau pabuvus jūroje, nebesinori lipti į krantą – norisi pasilikti toje kompaktiškoje, savitų problemų aplinkoje, kuri atriboja nuo „sausumos pasaulio“ iššūkių. Tačiau lygiai taip pat kartais būna sunku išsiskirti su kranto teikiamu saugumu ir leistis į vis dar menkai pažįstamą, savo taisykles diktuojančią jūrą.

– Gyvenate ir dirbate Panevėžyje. Ar netraukia arčiau vandens?

– Dažnai pagalvoju apie tai, kad dažnos 300 km kelionės iki laivo ir atgal yra visiškai neracionalios, ir reikėtų persitvarkyti gyvenimą kitaip. Tačiau kol kas yra gerai taip, kaip yra. Auginame nepilnametį sūnų, Panevėžyje gyvena mano mama, kurią norisi dažniau matyti. Abu su žmona mėgstame savo darbus ir labai atsakingai žiūrime į savo pareigas. Kaip bus ateityje – matysime.

– Kad įgautumėte kvalifikacinį diplomą buriuoti, turėjote nemažai mokytis ir praktikuotis. Ar kartais neatrodo, kad hobis tampa darbu? Kaip atskirti šias dvi gyvenimo sritis?

– Dėl to problemų neturiu. Net ir būdamas pusamžis, turiu Dievo dovaną greitai mokytis. Taip pat turiu gebėjimą per gana trumpą laiką persijungti nuo vienos veiklos prie kitos.

Hobio pavertimas darbu kartais atrodo patraukli mintis, tačiau esu matęs nemažai pavyzdžių, į ką tai pavirsta: žmogus netenka hobio ir gauna darbą, kuris nebūtinai patenkina visus jo lūkesčius. Kol sekasi derinti abi savo gyvenimo sritis be didesnių nuostolių tiek vienai, tiek kitai, neketinu kažko radikaliai keisti.

Juolab, kelionės visuomet mane motyvavo – tampu produktyvesnis pagrindiniame darbe, tobulėju profesiškai, o pažintis su kitomis kultūromis ne kartą padėjo suprasti savo mokslinės komandos narius, nukreipti juos teisinga linkme, bendrauti su partneriais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

– Minėjote, jog jums lengvai sekasi greitai mokytis ir persiorientuoti skirtingose veiklose. O kaip įvardintumėte savo pašaukimą?

– Įvardinti savo pašaukimą yra keblu, nes jo suvokimas bėgant gyvenimui kinta. Aš manau, kad man nuo pat gyvenimo pradžios buvo lemta tapti kuriančiu žmogumi. Kadangi nepavyko sekti šeimos tradicija ir netapau muzikantu, nuolatinis poreikis kurti realizuojasi kuriant techninius ir technologinius sprendimus, matematinius modelius ir atskleidžiant iki šiol neatrastą informaciją.

Kartais pagalvoju, kad niekur toli nuo muzikos ar platesnės meninės raiškos nenuėjau, nes matematinis modelis gali būti toks pat visapusiškai gražus, koks yra gražus meno kūrinys.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie nežino kaip realizuoti save?

– Žmonės labai skirtingi, tad vienos formulės nėra. Matau labai daug žmonių, kurie yra ribojami savo aplinkos ar tiesiog yra linkę nusivilti savimi ir nebegalvoti apie tokius sunkiai apibrėžiamus dalykus, kaip pašaukimas. Tačiau ne veltui apie sėkmingą profesionalą (nebūtinai dvasininką ar muzikantą – tai gali būti batsiuvys, mūrininkas ar stalius) žmonės dažnai sako: „Jis turi pašaukimą“.

Manau, kad labai svarbu nesustoti ir neprarasti tikėjimo tame nuolatinių ieškojimų kelyje, kuris, kaip vandens srovė, tave atveda ten, kur tu geriausiai tinki su savo gabumais, natūraliais polinkiais ir trupinėliu to neapčiuopiamo „kažko“, ką galėčiau pavadinti „dieviška užduotimi“.

Iki galo suvokti savo pašaukimą, kol tavo gyvenimas nėra pasibaigęs, neįmanoma. Dabar labai populiaru matuoti „laimės indeksą“, bet pilnavertis gyvenimas nebūtinai yra visą laiką laimingas. Tačiau jei žmogus nori visaverčio gyvenimo, kuris nebūtinai yra patogus ir turtingas, jis negali liautis ieškojęs, neturi atsisakyti kasdienio tobulėjimo ir mokymosi galimybių.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku