Nuo studentės iki mokslo prodekanės
Olgos ryšys su KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultetu prasidėjo 2005 metais, kai ji įstojo į bakalauro studijų programą „Automatika ir valdymas“. Tai buvo laikotarpis, kupinas ne tik studijų iššūkių, bet ir stiprios bendrystės, kuri, pasak jos, išliko svarbi ir vėlesniuose gyvenimo etapuose.
Baigusi bakalauro studijas, Olga pasirinko tęsti mokslus magistrantūroje, o netrukus jos kelias natūraliai pasuko akademinio darbo link. Tie pusantrų metų prabėgo itin greitai, o kartu su studijomis natūraliai atsirado ir mintis apie akademinį kelią. Prieš keturiolika metų pradėjusi dėstytojos veiklą ir įstojusi į trečiosios pakopos studijas, ji dar po kelerių metų sulaukė pasiūlymo eiti fakulteto mokslo prodekanės pareigas.
„Visa tai nebuvo planuotas karjeros scenarijus. Greičiau – natūralus atsakas į gyvenime atsiradusias galimybes, kurias norėjosi išbandyti ir kurios palaipsniui suformavo mano profesinį kelią“, – teigia Olga Strikulienė.
Šiandien fakultetas jai – ne tik darbo vieta, bet ir bendruomenė, kurioje svarbiausi žmonės, augimas ir tarpusavio ryšys.
Fakultetas kaip bendruomenė
Studentės akimis PTVF visų pirma asocijuojasi su žmonėmis. Su grupiokais, su kuriais buvo įveikti laboratoriniai darbai, kontroliniai, egzaminai ir kartu išgyventos sesijų pabaigos. Smagiausia tai, kad kai kurie iš jų ilgainiui tapo labai artimais šeimos draugais.
Ne mažiau svarbų vaidmenį atliko ir dėstytojai bei administracijos darbuotojai – žmonės, kurie dar prieš daugelį metų parodė Olgai jos galimybes ir paskatino likti universitete.
Žvelgiant iš dėstytojos perspektyvos, fakultetas jai tapo vieta, kurioje galima ne tik dalintis žiniomis, bet ir nuolat mokytis iš jaunų žmonių. „Kiekviena studentų karta įneša savitą požiūrį į mokymo ir mokymosi procesus. Fakultetas man – bendruomenė, kurioje norėčiau, kad kiekvienas studentas galėtų atrasti save, o dėstytojas būtų pagalbininkas tame kelyje“, – pasakoja PTVF mokslo prodekanė.
Didžiausia motyvacija jai – stebėti, kaip auga jos kuruojami studentai, matyti jų profesinius pasiekimus ir išgirsti padėkos žodžius. „Studentai man primena kalėdinius žaisliukus – kiekvienas savitas ir unikalus, bet gražiausiai spindi ne dėžutėje, o ant jam tinkančios eglės“, – dalijasi mokslo prodekanė.
Kaip prasidėjo kalėdinių žaisliukų kolekcija
Meilė senoviniams kalėdiniams žaisliukams Olgos gyvenime atsirado palyginti neseniai – maždaug prieš dvejus su puse metų. Kartu su vyru jie kelis kartus per metus vyksta į tarptautinius sendaikčių turgus – ne tiek ieškoti konkrečių daiktų, kiek praplėsti akiratį, pamatyti, paliesti istoriją.
Viename iš tokių turgaus kampelių Olgos dėmesį patraukė nedidelė dėžutė su kalėdiniais žaisliukais. Ne šiaip sumestais, o kruopščiai ir saugiai sudėtais – kiekvienas „apkamšytas“ vata, turintis savo vietą. „Iš karto supratau, kad tai ne eilinės dekoracijos. Tai buvo su meile rinkti eglės papuošimai“, – prisimena ji.
Pardavėja prisipažino, jog jos kolekcijoje – daugiau nei tūkstantis žaisliukų, o jos požiūris į kolekcionavimą itin sužavėjo: pirmuosius 50 metų reikia atsakingai rinkti, o kitus 50 – išmintingai parduoti, ieškant lobiams naujų namų.
Tą kartą kolekcininkė įsigijo pirmąjį savo kolekcijos eksponatą – prie šakos segamą stiklinį kiškį, kuris tapo simboline pradžia.
Ką slepia kolekcija
Paklausta, kiek žaisliukų šiandien sudaro jos kolekciją, Olga šypsosi – tikslaus skaičiaus ji niekada neskaičiavo. Kolekciją sudaro labai skirtingos dalys: šiuolaikinės rankų darbo dekoracijos, 1950–1980 metų vintažiniai eglės žaisliukai, jos ir vyro vaikystės relikvijos, unikalūs pagal užsakymą pagaminti vienetiniai kūriniai, mamos megzti žaislai, senovinės girliandos, šventinės atvirutės bei įvairios miniatiūrinės eglutės.
Nors Lietuvoje masinės kalėdinių žaisliukų gamybos tradicija niekada nebuvo stipriai išvystyta, kolekcijoje atsispindi įvairių šalių ir laikotarpių estetika.
Ypatingą vietą jos širdyje užima stikliniai žaislai. „Man artimiausi – stikliniai burbulai, kankorėžiai, varpeliai, pasakų personažai. Jų istorijos dažnai siekia Vokietijos Lauscha miestą, kuris iki šiol garsėja stiklo gaminiais“, – pasakoja kolekcininkė.
Žaisliukai su istorijomis
Paklausta, ar turi žaisliuką, kuris būtų brangiausias širdžiai, kolekcijos puoselėtoja neskuba išskirti vieno – kiekvienas jos kolekcijos eksponatas turi savą atsiradimo istoriją. „Kiekvienas žaislas kolekcijoje – išskirtinis. Už kiekvieno slypi įvykiai ir žmonės, todėl jie man visi brangūs“, – pasakoja Olga Strikulienė.
Tarp jų – itin mažų žaisliukų rinkinys originalioje dėžutėje, skirtas miniatiūrinei eglutei, kuris buvo rastas užmirštas palėpėje. Kolekcijoje atsirado ir netikėtų dovanų – pavyzdžiui, mažytė musmirė, kurią krikštasūnis parvežė iš Krokuvos.
Yra ir žaisliukų, kurie į kolekciją atkeliauja jau daugelį metų – dažniausiai tai drambliukai, kuriuos per Kalėdas dovanoja draugė, ieškodama jų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vienas netikėčiausių radinių – žaisliukas-beždžionė, aptikta seno lagamino kišenėje, įsigyto sendaikčių turguje.
Bendras pomėgis su vyru ir restauravimas
Kolekcionavimas Strikulių šeimoje neatsiejamas nuo restauravimo. Jos vyras, taip pat PTVF alumnas, jau daugelį metų kolekcionuoja antikvarinius rakandus. Jam svarbiausias pats restauravimo procesas – kuo prastesnės būklės daiktą pavyksta prikelti antram gyvenimui, tuo didesnis džiaugsmas. „Esmė ne daikte, o procese“, – šypsosi Olga.
Darbai pasiskirsto natūraliai: sunkesnius, jėgos reikalaujančius darbus atlieka vyras, o kruopštūs, detalių reikalaujantys procesai dažniau tenka jai. Vienas įsimintiniausių bendrų projektų – senos žibalinės lempos atkūrimas, kai po kruopštaus darbo pavyko atkurti ne tik jos išvaizdą, bet ir funkcionalumą.
Dialogas su praeitimi
Restauravimas Olgai – tai galimybė prisiliesti prie žmonių ir skirtingų šalių istorijos savo rankomis. Pasak jos, senas daiktas nėra tik daiktas – tai maža laiko kapsulė, kurioje slypi prisiminimai ir kultūros ženklai. „Atkuriant, valant ar tiesiog įkurdinant daiktą savo kolekcijoje, atsiranda ypatingas ryšys – tarsi padedi istorijai kalbėti“, – teigia kolekcininkė.
Vienas asmeniškiausių tokių patyrimų kolekcininkei buvo vaikystės dirbtinės kalėdinės eglutės radimas rūsyje. Drėgmės pažeista, bet kupina prisiminimų, ji tapo dar vienu restauravimo projektu ir sugrąžino seną šeimos tradiciją – dvi eglutes, simbolizavusias artėjančias šventes.
Renkant ir atkuriant senus kalėdinius žaisliukus O. Strikulienė suprato, kad šis procesas moko kantrybės, jautrumo ir gebėjimo neskubėti. Būtent tai leidžia pastebėti grožį ten, kur kiti mato tik senieną. „Kas vienam šiukšlė – kitam lobis. Tai tylus, bet labai prasmingas dialogas su praeitimi“, – apibendrina ji.
Balansas tarp mokslo ir asmeninio laiko
Kalėdinių žaisliukų kolekcionavimas jai tapo savotišku ritualu, padedančiu atitrūkti nuo intensyvaus akademinio darbo. „Maži atradimai džiugina lygiai taip pat, kaip sėkmingai įgyvendinti projektai ar pavykusi paskaita. Juokauju, kad dovanas gaunu ne tik per Kalėdas, bet ištisus metus“, – dalijasi ji.
Šventinis palinkėjimas bendruomenei
Artėjant gražiausioms metų šventėms, Olga Strikulienė dalijasi palinkėjimu visai KTU bendruomenei: „Tegul šių metų švenčių laukimas būna toks pat magiškas kaip kalėdinių žaisliukų rinkimas. Tegul mūsų gyvenimas būna kaip kalėdinė eglutė – sudaryta iš skirtingų, bet vienodai brangių „žaisliukų“: studentų idėjų, dėstytojų atsidavimo, tyrėjų smalsumo ir visų mūsų bendrų pastangų kurti vieningą bendruomenę.“
